Šventojo Pranciškaus arfa. F. Timmermans

Autoriaus ranka vedžioja mus paskui audinių pirklio sūnų Asyžiaus gatvėmis ir aplinkiniais kalnais taip gyvai ir autentiškai, kad jautiesi patekęs į patį įvykių sūkurį ir vaikštąs drauge su Pranciškaus broliukais.

11.00

Neturime

Pranciškus išėjo į savo lūšnelę. Susirado ir apsivilko prasčiausią abitą, marškinių jam keistis nereikėjo, nes jų nė neturėjo, o vietoj odinio diržo persijuosė mūrininko virvele. Nusiavė batus ir dabar jau stovėjo basakojis, laimingas, be galo laimingas, be marškinių ir be batų, tik su vienu abitu… Felikso Timermano ranka vedžioja mus paskui audinių pirklio sūnų Asyžiaus gatvėmis ir aplinkiniais kalnais taip gyvai ir autentiškai, kad jautiesi patekęs į patį įvykių sūkurį ir vaikštąs drauge su Pranciškaus broliukais.